Mes per dažnai kluonuose išsibadom
Akis praeitom vasarom.
Ir nerandam aukso močiutės kiaušinio.
Juk raibos vištelės vakar pastipo,
Iš miško attykinus baltajai...
Ir baltas mūsų melas, druska springsta,
Kai šieną pabarstom,
Nedegtume.
O degame vėjais,
Išprotėjusios rausvos liepsnos
Išdygo tulpių pašonėse,
Laukiam dienų moterų/motinų,
Kai baltos staltiesės priglaus žiedlapius.
Vaikšto rytdienos sakiniai,
Pusryčiais miegantys.
Per grynčią link sopulių malkinės,
Pašinai bado jautriausius delnus –
Ne visi daiktai nori tavimi būti.
Ašaros raižytų kovą,
O dar vasaris.