Pro lango uždangą baluoja dienos
ir rodos nieko naujo šiandien, nieko blogo -
tik varnos vis tos pačios, ak, pabodo -
garsėdamos iškosi naktį kovo.
O medžių šleifas pakely nutysta -
ir taip skaudu kažko, taip nykiai rūpi -
supilti į save rūgštaus kefyro rūką,
supilti nieko naujo, kai to trūksta.
Ir eiti ten, kur ilguma į plotį,
kur niekas dar nebuvo, gervės šoko -
tąsyk iš aukuro tuštybei rūkstant,
dar sykį prieškalnėj pritūpsim
ir broliai kartuves paruoš...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-02-17 20:06:39
Ir eiti ten, kur ilguma į plotį,
kur niekas dar nebuvo, gervės šoko -
...skausmingai gražus, pilnas dramatizmo ir kažkokio svajingo liūdesio...labai...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-02-17 19:34:58
beveik T...T :)) Tokia nuotaika. Beje, itaigiai ir aiskiai perteikta. Tai ir grazu.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2008-02-17 18:00:14
Čia kažkas apie ištiestas į šonus rankas ir laisvą šuolį lengvybėje
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-02-17 16:34:51
Kaip visada Laukimo posmuose: lyrinio subjekto būties labirintų nykieji posūkiai ir dermės paieškos.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-17 16:26:47
Kaži, jei kosėtų daugiau varnų, gal greičiau iškosėtų kovą, o gal ir visą karvelį - balandį ? :)