Pro lango uždangą baluoja dienos
ir rodos nieko naujo šiandien, nieko blogo -
tik varnos vis tos pačios, ak, pabodo -
garsėdamos iškosi naktį  kovo.

O medžių šleifas pakely nutysta -
ir taip skaudu kažko, taip  nykiai rūpi -
supilti  į save  rūgštaus kefyro rūką,
supilti nieko naujo, kai to trūksta.

Ir eiti ten, kur ilguma į plotį,
kur niekas dar nebuvo, gervės šoko -
tąsyk iš aukuro tuštybei rūkstant,
dar sykį prieškalnėj pritūpsim
ir broliai kartuves paruoš...