aksomas oranžinis nuo kojūgalio iki galvūgalio
pakeliui pėdos ir pirštai
Tavo pleiskana

taip arti kad nėra kur kvėpuoti
ir aš po Tavim ir Tu po manim
suspėjam

išsivyniojam iš paklodės
springstu
martiniu
išbėgusiom taurėm, akim
neragautais ąsočiais

užsimiršti
gaudai linijas
plaukiantį mano rūką
aš prasimerkus
imanti

ryte kvepėjau alyvom
dabar alyvuogėm
Tavim sutepta
kikenu

aksominė nebe oranžinė pauzė:
daraus kaip tyla
o Tu man kaip džiazas – visoks

taip pirmą kartą mylimės.


po sekundžių kelių vėl:
aksomas
nusidriekęs
oranžinis

nei Tavęs man
nei manęs Tau
dar kol kas ne per daug.