Atsikartojimai (pirma naktis su Tavim)
aksomas oranžinis nuo kojūgalio iki galvūgalio
pakeliui pėdos ir pirštai
Tavo pleiskana
taip arti kad nėra kur kvėpuoti
ir aš po Tavim ir Tu po manim
suspėjam
išsivyniojam iš paklodės
springstu
martiniu
išbėgusiom taurėm, akim
neragautais ąsočiais
užsimiršti
gaudai linijas
plaukiantį mano rūką
aš prasimerkus
imanti
ryte kvepėjau alyvom
dabar alyvuogėm
Tavim sutepta
kikenu
aksominė nebe oranžinė pauzė:
daraus kaip tyla
o Tu man kaip džiazas – visoks
taip pirmą kartą mylimės.
po sekundžių kelių vėl:
aksomas
nusidriekęs
oranžinis
nei Tavęs man
nei manęs Tau
dar kol kas ne per daug.