Skiriu savo Sesei G. M.
Žiočių piemenys vandeniu debesis varo –
upių tarmės suteka deltose.
Ne Tu viena, Seserie, nešies
neiškalbėtą savo šešėlį,
ir boružes ant sprando
skauda ne tik Tau.
Įskilęs lango stiklas kreivai nusišypso
ir žiebia Tavo žvilgsnį pusiau:
beveisė jo pusė sukreša vyšniose
ir varnėnų mostų vitražuos ištirpsta,
daigioji – įsišaknija tarp pėdų pirštų –
gyvybės ostija išlaisvina žemės alsavimą,
sudaigintą Tavo padų šiluma.
Kvėpuok kartu su žeme! –
šaukiu įaugusiai žemėn Sesei, –
šešėlis Tavo rankose budinas.
Boružės kaitria raudona migla
pakyla lyg nuo liepsnojančio krūmo
ir it taškuota marška sutupia ant pėdų:
kvėpuok, sakau, kad iš ryto
jau rastum sudygusias.
Guapo
2008-02-15 15:59:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2008-02-17 12:31:49
Ačiū :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-02-16 21:28:40
gilus. Emocionaliai stipriai uztaisytas, nemazai minciu keliantis.
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2008-02-15 17:04:16
Net nesuprantu, kaip man čia su tuo sprandu gavosi - šiaip juodrašty yra parašyta "kaklo" :D
Laikykim optine apgaule.
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2008-02-15 16:48:39
Galbūt ir tikslu.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-15 16:34:56
Graži išties dedikacija, tačiau pabaigoje žodelis "sakau" (priešpaskutinė eilutė) man pasirodė suskambo įsakmiai, o jei pakeisti į "kvėpuoki" - būtų švelni bet įtaigumą išsaugojusi kulminacija.
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2008-02-15 16:00:26
Būkit tokie malonūs - perkelkit į Eilėraščio - prozos skiltį :)