Skiriu savo Sesei G. M.

Žiočių piemenys vandeniu debesis varo –
upių tarmės suteka deltose.
Ne Tu viena, Seserie, nešies
neiškalbėtą savo šešėlį,
ir boružes ant sprando
skauda ne tik Tau.

Įskilęs lango stiklas kreivai nusišypso
ir žiebia Tavo žvilgsnį pusiau:
beveisė jo pusė sukreša vyšniose
ir varnėnų mostų vitražuos ištirpsta,
daigioji – įsišaknija tarp pėdų pirštų –
gyvybės ostija išlaisvina žemės alsavimą,
sudaigintą Tavo padų šiluma.

Kvėpuok kartu su žeme! –
šaukiu įaugusiai žemėn Sesei, –
šešėlis Tavo rankose budinas.
Boružės kaitria raudona migla
pakyla lyg nuo liepsnojančio krūmo
ir it taškuota marška sutupia ant pėdų:
kvėpuok, sakau, kad iš ryto
jau rastum sudygusias.