devyni slibinai
šoka aplink
dangaus akmenį

šliaužoja
vakaro kaklu

ir karts nuo karto
šūkteli
jog šokčiau drauge

bet aš neskubu
jų klausyti
rankoje saugau
praluptą saldainį

nedrįstu paragauti
vogto saldėsio

jis mane išsyk
į dangaus aikštę įkeltų
o aš šokti nemėgstu

nemėgstu
nemėgstu kiek kitaip
negu valgyt ta pačia šakute
su jumis

visi jūs jūrų arkliai
norintys manęs undinėlės

svajojat mane perdažyt
gintaro dumbliais
ir uždaryt
porceliano narve

bet aš lieku ant kranto
su savo saldėsiu
kol slibinų ugnis
išdegins jūsų jūras