jūs
devyni slibinai
šoka aplink
dangaus akmenį
šliaužoja
vakaro kaklu
ir karts nuo karto
šūkteli
jog šokčiau drauge
bet aš neskubu
jų klausyti
rankoje saugau
praluptą saldainį
nedrįstu paragauti
vogto saldėsio
jis mane išsyk
į dangaus aikštę įkeltų
o aš šokti nemėgstu
nemėgstu
nemėgstu kiek kitaip
negu valgyt ta pačia šakute
su jumis
visi jūs jūrų arkliai
norintys manęs undinėlės
svajojat mane perdažyt
gintaro dumbliais
ir uždaryt
porceliano narve
bet aš lieku ant kranto
su savo saldėsiu
kol slibinų ugnis
išdegins jūsų jūras