Ji tokia –
vienišumo nedangsto:
kišeniniam bute,
kuomet temsta
išmatuoja šešėlių ilgumą.
Ligos nualintą kūną
užsigauna į veidrodžio šukę.
Jos diena –
seniausiai nutrūko:
gal styga užsivėrusių durų?
Neišgroja keturkampis mūras
su meile augintų žingsnių.
Jos laukimas –
lange sustingsta:
gal laiškų išnešiotojo pirštai
šįsyk pašto dėžutę suvirpins?
Deja...
Žvilgsniu išglosto nuotrauką vaiko:
– Nepamiršo...
tik...
neturėjo laiko...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tylinti
Sukurta: 2008-02-11 23:23:59
...sunkus ir tikras.Kartais norisi net, kad tokiu eiliu nebutu - per skaudzios.Bet kaip gerai, kad jos yra :)...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-02-11 16:04:58
Labai gilu. labai sujaudino, netgi... rasiau ne karta, apie Tavo individualuma. Zavus ivaizdziai. PATIKo, kaip dauguma Tavo kuriniu- patinka. Kokie mes skirtingi ir panasus:))) Grazu, kada tuos pacius dalykus pateikiame savitai.
Anonimas
Sukurta: 2008-02-11 13:39:36
visi kažko laukiam ir taip širdis tiki,kad sulauksim
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-02-11 12:32:36
tik išglosto žvilgsniu
vaiko nuotrauką:
-Ne,nepamiršo,
tiktai
neturėjo-gal?-
laiko?
..............................
:)