Ji tokia –
vienišumo nedangsto:
kišeniniam bute,
kuomet temsta
išmatuoja šešėlių ilgumą.
Ligos nualintą kūną
užsigauna į veidrodžio šukę.
Jos diena –
seniausiai nutrūko:
gal styga užsivėrusių durų?
Neišgroja keturkampis mūras
su meile augintų žingsnių.
Jos laukimas –
lange sustingsta:
gal laiškų išnešiotojo pirštai
šįsyk pašto dėžutę suvirpins?
Deja...

Žvilgsniu išglosto nuotrauką vaiko:
– Nepamiršo...
                      tik...
                             neturėjo laiko...