Jis pirštukais stikliniais…
Ir akim burbulais…
Nors jo kojos medinės,
Bet širdis – aitvarai.
Jis mėgėjas pokštauti,
Jo namai prie kapų,
Jei mėginsi pagauti,
Jis pabėgs už beržų.
Jo plaukučiai sidabro
Ir nosytė maža,
Jeigu kas jį pamato,
Neužmirš niekada.
Jis vardu šiaurės vėjas,
O mama jo Rasa,
Nors ir neša jis šaltį,
Bet širdy šiluma.
Nesikeikia jis garsiai
Ir neturi draugų.
Už paminklo taip smalsiai
Laukia žvilgsnio akių.
Nepagausi tu Vėjo,
Per ilgi jo sparnai,
Jis tolyn ten nuskriejo,
Slepia jį trys beržai.
Jis pirštukais stikliniais
Prisilies prie plaukų,
Ir suvels, sutaršys juos,
Jam pokštauti smagu.
Ir nekeik šalto vėjo,
Neburnok už akių,
Jis tik gero norėjo,
Tik pabūti kartu…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jurgino žiedas
Sukurta: 2008-02-06 16:19:37
Vau
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-02-06 12:11:47
O gal posmeliais gyviau? Juk tekstas vaikams?
Vartotojas (-a): Jurgino žiedas
Sukurta: 2008-02-05 19:40:00
Nu Besparni angele, vat kad sitas eilerastukas truputeli, kaip ir apie mano mazaji broliuka, o mes gyvenam prie kapu:) Medines kojytes - tai biski pinoki prisiminiau :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-05 19:34:22
Smagus eiliukas vaikams: tik vaikams geriau neminėti eilėse kapų ((iš psichologinės pusės žiūrint) - gal geriau pakeisti: "jo namai be langų"? , juolab, kad vėjas išties žavus: burbulinėm akutėm, širdimi aitvarų ir pirštukais stikliniais... gal tik tu tom medinėm kojytėm - keista, nes paprastai metaforiškai medinės kojos - tai nepaslangios, žemės trauką jaučiančios, argi ne taip?
O toliau - viskas liuks: eiliavimas išties toks, koks patiktų vaikui...
P.s. kadangi aš irgi Rasa, tai tai tas netikėtai atsiradęs sūnelis man visai patiko... ;)
Anonimas
Sukurta: 2008-02-05 19:33:14
nepaprastai žavus kūrinėlis, į mėgstamiausius :)