Jis pirštukais stikliniais…
Ir akim burbulais…
Nors jo kojos medinės,
Bet širdis – aitvarai.

Jis mėgėjas pokštauti,
Jo namai prie kapų,
Jei mėginsi pagauti,
Jis pabėgs už beržų.

Jo plaukučiai sidabro
Ir nosytė maža,
Jeigu kas jį pamato,
Neužmirš niekada.

Jis vardu šiaurės vėjas,
O mama jo Rasa,
Nors ir neša jis šaltį,
Bet širdy šiluma.

Nesikeikia jis garsiai
Ir neturi draugų.
Už paminklo taip smalsiai
Laukia žvilgsnio akių.

Nepagausi tu Vėjo,
Per ilgi jo sparnai,
Jis tolyn ten nuskriejo,
Slepia jį trys beržai.

Jis pirštukais stikliniais
Prisilies prie plaukų,
Ir suvels, sutaršys juos,
Jam pokštauti smagu.

Ir nekeik šalto vėjo,
Neburnok už akių,
Jis tik gero norėjo,
Tik pabūti kartu…