J. M.
Kol yra vagos, tol bus tėkmė.
Kol bus tėkmė, tol eisim prieš srovę.
Neverk, brolau, pasiklydęs –
geriau upę užsiaugink:
paspausk savo atvaizdą pašonėn,
kojas nusiauk ir žygiuok,
kur gyvenimo žiotys
prasideda įtrūkusiu dangum.
Matai, tavo pėdsakuos renkasi vanduo –
žemė po kojom atanka.
Sutryptos šitos akys, šalnos ižu
pasruvusios, bet ne aklos –
per daug čia visko nueita,
per daug genčių čia klaupės ir
ragavo jos grumstą.
Šok nuo meldo, brolau! – šaukiu:
gana suptis viršum upės vandens:
abi tuam viam*.
Nusilupk pykčio išdegintą odą,
upės vandeniu lūpas suvilgyk,
ir eik! – iki žiočių dar žemė akla.
__________________________________________________
* eik savo keliu [lot. k.]
Guapo
2008-02-04 11:51:31
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): laukimas
Sukurta: 2008-02-04 14:32:22
eisime... ir šiaip per daug liepiamosios nuosakos. venk to. esi tobulas poeta.
Anonimas
Sukurta: 2008-02-04 13:28:32
Skaitytojas keliauja ryškiai perteiktu vaizdu. Istorija ir dabartis. Gerai panaudota liepiamoji nuosaka.
Paskutiniame posme tvarkytina skyryba. Visur – brūkšniai turi būti ryškesni.
Gerai išreikšta mintis.
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2008-02-04 12:32:45
O ko čia nesuprast?
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-04 11:56:43
Ne tik žemei ir vandeniui... Ir skaitančiajam yra ko pasisemti iš šio kūrinio...
P.s. žemė po kojom atanka????