J. M.

Kol yra vagos, tol bus tėkmė.
Kol bus tėkmė, tol eisim prieš srovę.
Neverk, brolau, pasiklydęs –
geriau upę užsiaugink:
paspausk savo atvaizdą pašonėn,
kojas nusiauk ir žygiuok,
kur gyvenimo žiotys
prasideda įtrūkusiu dangum.

Matai, tavo pėdsakuos renkasi vanduo –
žemė po kojom atanka.
Sutryptos šitos akys, šalnos ižu
pasruvusios, bet ne aklos –
per daug čia visko nueita,
per daug genčių čia klaupės ir
ragavo jos grumstą.

Šok nuo meldo, brolau! – šaukiu:
gana suptis viršum upės vandens:
abi tuam viam*.
Nusilupk pykčio išdegintą odą,
upės vandeniu lūpas suvilgyk,
ir eik! – iki žiočių dar žemė akla.

__________________________________________________
* eik savo keliu [lot. k.]