Šviesoms užgesus, šokėjos laukė paskutinių išeinančių klientų. Daugelis iš jų jau buvo visiškai prisipliumpę svaigiųjų gėrimų, foteliuose sėdėjo raudonais veidais ir sunkiai krapštėsi kas į namus, o kas į viešbučius. Likusieji nežinojo kur eiti, kad pratęstų vakarą. Gal tiesiog laukė nučiupt išeinančių namo gražių paukštyčių? („šlamantys“ nespėjo pasibaigti???)
Puikiai tai suprantantys apsauginiai kvietė merginoms taksi ir nė vienos neišleido iš klubo. Jau persirengusios eilutėje stovinčios šokėjos nuobodžiai rūkė vieną po kitos cigaretes, garsiai tarpusavyje aptarinėjo vakaro vyrus, skaičiavo vakaro uždirbtus pinigus ir nesąžiningai nuviliotus klientus. Garsiausiai kalbėjo ypač tos, kurioms pasisekė daugiau uždirbti. Juk turi visos žinoti, kas čia geriausiai gauna.
Stovėdama šalia, buvau tyliausia iš visų. Net rūkiau, kad pritapčiau. Jaučiausi svetima ir nepatyrusi jų pokalbiuose, norėjau tik namo. Skaudėjo kojų pirštai, gėlė ištinusi pėda. Jaučiausi labai pavargusi nuo audringos darbo nakties, nepasibaigiančios muzikos, triukšmo, vis naujų vyrų veidų ir jų kreivų šypsenų. Garuojančio vyno likučiai migdė paraudusias akis, norėjau krist į lovą ir daugiau neatsibust...
Išėjusi į gatvę pasukau traukinių stoties link.
Londonas, tamsus ankstyvas rytas... 4:30. Žiema.
Abipus gatvės skubėjo įvairaus kirpimo žmonės. Į darbus ofisuose (brangiais ilgais paltukais), į valstybines įstaigas, į viešbučius, aptarnavimo sferas ir kitur... net nežinau, kur... tarp jų – taip pat girti nerandantys namų keistuoliai. Naktinis Londono gyvenimas svaigino... bet kartu ir vargino: girdėjosi dainos, šūkavimai, įkaušusių merginų linksmi balsai. Kai kur bučiavosi apsvaigusios porelės. Pigios gatvės kebabinės smirdėjo senu pridegusiu aliejum... mašinų šviesos erzino akis...


Sulaukusi dviaukščio raudono autobuso, pradėjau savo ilgą kelionę namo... Išlipus traukinių stotyje nusipirkau karštos kavos ir sumuštinį. Pavargusi nebežinau, ko noriu, tad pamaniau, kad ankstyvi pusryčiai man nepakenks, (pats tas sunkiai nakčiai pabaigti, juolab, turiu daug laiko iki savo traukinio). Vėliau… atsimenu į jį įlipus patogiai atsisėdau ir užsikėlusi kojas ant priešais esančios tuščios sėdynės, nustačius žadintuvą 45 minutėms, užmigau...
Sapnavau laimingą savo pradžią, savo linksmai išdykusias akis, paikas svajones, lengvai uždirbamus „auksinius“, energiją, entiuziazmą ieškant darbo... bet dabar... nesuprantu, kodėl man taip sunku? Ar pinigai tikrai lengvai uždirbami? Ar toks tas lengvas kelias?
Sapnuos girdėjau simpatiškos blondinės frazę... „Londono centre už butą susimoku per vieną naktį...“ Sapnuos galvojau, ir kuo ji ypatinga taip lengvai gyventi?..
Sapnuos išvydau šio vakaro klientą, jo žodžiai skambėjo mano ausyse... „kodėl tu čia? Tu per gera, tu skirtinga, tau čia ne vieta...“ Mintyse supykau, – o tamsta, sutikęs mane gatvėje ar padavėja restorane, paliktumėt man pinigų, kurių užtektų susimokėti nuomai? Na?.. Juk ne!
(Pinigai dorais keliais nevaikšto...) Buvau teisi!!!
... Suskambus žadintuvui, traukinys sustojo sekančioj stotelėj, ir aš išlipusi laimingai pasiekiau namus po dešimties minučių... Už lango švito saulėtas spalvotas rytas... 6:45...
…Labanakt...