Taip krenta viskas iš rankų,
Taip virpa kažko širdis.
Nerimastingos mintys aplanko,
Slopina šviesiąsias viltis.
Nepaslankus toks kūnas daros
Ir ieško saugios ertmės,
Apsigaubia šaliu letargo,
Nejunta laiko tėkmės.
Ir lenda baimė gyventi
Iš savo slaptos kertės;
Šešėliuos pamėkliškuos draikos
Vaizdai slogios praeities,
Kurių pasąmonė saugos.
Ir siela karščiuoja nuodais...
Tačiau vilties kibirkštėlė
Paverčia biriais pelenais.
Ir jų nevertėtų žarstyti –
Tave supa žmonės mieli.
Dėl jų privalai tvardytis,
Svajoti, mylėti. Kaip jie.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): vilija347
Sukurta: 2008-02-02 16:00:02
Būtent - jausti... Išdainuoti melodiją irgi reikia mokėti. Tik pabandykite ;)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-02-02 14:19:15
jei neskaičiuoti , tada reik jausti melodingumą / gan melodingas ritmas /
Vartotojas (-a): vilija347
Sukurta: 2008-02-02 12:36:25
;) Skaičiuojant skiemenis...Tada eilės lyg išprievartautos...
Anonimas
Sukurta: 2008-02-02 12:29:37
Abejoju, ar kalbos sergėtojai pritartų tam kirčių kilnojimui ;)
Vartotojas (-a): vilija347
Sukurta: 2008-02-02 11:18:37
Eilėse, kai reikia, kirčius galima perkelti...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-02-02 11:15:09
Tokie jau yra tie sielos virpesiai... Kūriny atskleista būsena.
Vienodą ritmą pameta paskutinis posmas: dėl kirčio žodyje "tvArdytis"... - jei neklystu pati...