Taip krenta viskas iš rankų,
Taip virpa kažko širdis.
Nerimastingos mintys aplanko,
Slopina šviesiąsias viltis.

Nepaslankus toks kūnas daros
Ir ieško saugios ertmės,
Apsigaubia šaliu letargo,
Nejunta laiko tėkmės.

Ir lenda baimė gyventi
Iš savo slaptos kertės;
Šešėliuos pamėkliškuos draikos
Vaizdai slogios praeities,

Kurių pasąmonė saugos.
Ir siela karščiuoja nuodais...
Tačiau vilties kibirkštėlė
Paverčia biriais pelenais.

Ir jų nevertėtų žarstyti –
Tave supa žmonės mieli.
Dėl jų privalai tvardytis,
Svajoti, mylėti. Kaip jie.