Keliuos prieš rytmetį ir Žodį,
Bandau užburt širdies kerais:
– Nesi merga bernams vilioti,
Nesi žvaigždė aukso purslais.
Tu, Žodi, – plūgas mano tėvo,
Kaip kurmis, įraustas vagoj,
Nuo kur takeliais balto smėlio
Pavargęs grįždavo namo.

Nešiau tave ant kryžiaus, Žodi,
Ir kaldamas prašiau karštai:
– Neleiski, Dieve, jam meluoti.
Būki rūstus. Ir angelai
Tegu apleis sapnų ramybę,
Žodžiu supurvintų namų.
Ir Žodyje te grikiai žydi,
Gyvena bitės su medum...

Tu – plūgas mano tėvo, Žodi,
Tu kurmis.
Angelo – mažiau.
Tavy dažniau gyvena velnias.
Aš iš šaknų...
            iš žemės...
                      iš tenai...