Ledo jūra

Man sako-mūsų žemė šyla.
kai amžiais sukasi ratu,
o lūžiai šelfiniam ledyne
pagimdo aisbergų šimtus.
Tie ledkalniai tolyn dreifuoja,
jie supas ant šiltų bangų,
ledinius šonus jos bučiuoja,
ir ledas tirpsta pamažu.
Dar sako-meilės pilnos akys
pasako viską be kalbų,
jeigu ten meilės nesurasi,
jos žvilga mėlynu ledu.
Juk visada, kai meilė gimsta,
užverda sieloje audra.
širdyje ledkalnis sustingsta,
jeigu ten meilė nekviesta.
Beplaukiant aisbergai suskyla
į tūkstančius mažų ledų,
ištirpsta jūroj tyliai,tyliai,
pradingsta meilė ten tarp jų.

Dar žmonės sako-kartais būna,
po siaučiančių žiemos audrų,
užšąla tyliai visa jūra,
ir žmonės vaikščioja ledu.
Žilvinas

2008-01-22 18:44:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): liūdnosiukė

Sukurta: 2008-01-26 16:35:16

Po pirmų eilučių pamaniau, kad bus čia apie kokį visuotinį atšilimą, o viskas perėjo į meilę, tikrai romantikas :) patiko paskutinė mintis.

Anonimas

Sukurta: 2008-01-24 09:57:00

labai gražus bendras motyvas ir mintis - lengvai, jaukiai, maloniai susiskaito.
pabaigoje į akis šokinėjo 'ledas' ir 'meilė'. visai graži metafora, sugretinimas, bet kai tai tampa pagrindiniais kas antros eilutės žodžiais - trukdo ir nusibanalina. Truputį pašlifavus būtų net į poeziją galima pabandyti dėti.