Man sako-mūsų žemė šyla.
kai amžiais sukasi ratu,
o lūžiai šelfiniam ledyne
pagimdo aisbergų šimtus.
Tie ledkalniai tolyn dreifuoja,
jie supas ant šiltų bangų,
ledinius šonus jos bučiuoja,
ir ledas tirpsta pamažu.
Dar sako-meilės pilnos akys
pasako viską be kalbų,
jeigu ten meilės nesurasi,
jos žvilga mėlynu ledu.
Juk visada, kai meilė gimsta,
užverda sieloje audra.
širdyje ledkalnis sustingsta,
jeigu ten meilė nekviesta.
Beplaukiant aisbergai suskyla
į tūkstančius mažų ledų,
ištirpsta jūroj tyliai,tyliai,
pradingsta meilė ten tarp jų.

Dar žmonės sako-kartais būna,
po siaučiančių žiemos audrų,
užšąla tyliai visa jūra,
ir žmonės vaikščioja ledu.