Kaip tu greitai tapai, susiskaidęs į potemes, laike,
O kampuos  pasilieka tik plotai mirties be  spalvos –
Tavo žvilgsnis kiaurai mano baimę nematomą  vaikos,
Net  sustoti baisu, nes Tau vytis mane nusibos.

Kam prie vartų ugnies palikai suliepsnojusį rytą,
Tamsų vakarą  kam  nutapei  girto vyro kalboj -
Juk seniai mano aistros nuo medžio išgeltusio  krito,
Kada trankės į žemę apsunkę rudens obuoliai.

Aš turėčiau rami išsimaudyti Tavo eskizuos.
Kaip pavargus avis prisiglausti prie būrio avių.
Iš blausios  praeities tik galvosūkių schemos sugrįžo:
Kartais rodos į buvusį laiką ir aš sugrįžtu.