Paskui baimę
Kaip tu greitai tapai, susiskaidęs į potemes, laike,
O kampuos pasilieka tik plotai mirties be spalvos –
Tavo žvilgsnis kiaurai mano baimę nematomą vaikos,
Net sustoti baisu, nes Tau vytis mane nusibos.
Kam prie vartų ugnies palikai suliepsnojusį rytą,
Tamsų vakarą kam nutapei girto vyro kalboj -
Juk seniai mano aistros nuo medžio išgeltusio krito,
Kada trankės į žemę apsunkę rudens obuoliai.
Aš turėčiau rami išsimaudyti Tavo eskizuos.
Kaip pavargus avis prisiglausti prie būrio avių.
Iš blausios praeities tik galvosūkių schemos sugrįžo:
Kartais rodos į buvusį laiką ir aš sugrįžtu.