Santrauka:
Ventspilio pajūryje žmonių visada nedaug. Ten, kur aš lankydavausi, tik jūra – smėlis – keistų formų medžių kamienai mirksta vandenyje ar guli ant kranto. Mėnulio šviesoje viskas atrodo pasakiškai.
Toli vakaruos, kai saulė leidos
į horizonte pradingstančias erdves,
girdėjosi aplink undinių dainos,
aidai nešiojo jų raudas...
Panirusi į Baltijos gelmes,
ten gintarinius rūmus suieškosiu,
jų paslaptį, nerimstančias bangas
lyg vėjų arfa tyliai apdainuosiu.
Mėnulio pilnaties šaltu taku
legendos atkeliaus į smėlio kopas,
ir baltą naktį eidama krantu,
gėrėsiuos jų dainom ir šokiais.
O saulei tekant bangos nuskalaus
į jūros dugną visa, į ką žiūrėjau,
vakaris vėjas vėl manęs paklaus –
kur dėsi paslaptį, kurią regėjai?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2008-01-20 19:37:39
girdėjosi aplink undinių dainos,
Geriau rašyti eilėraštyje savo asmeninį išgyvenimą ir pirmu asmeniu.
Girdėjosi - tai aplamai.
Anonimas
Sukurta: 2008-01-20 18:34:37
ritmas labai nestabilus, rimas primityvus,
turinys girdėtas, reikėtų įpūsti originalumo..
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-01-20 17:00:52
"kur dėsi paslaptį...?" - suklusau :) lyrinis