Toli vakaruos, kai saulė leidos
į horizonte pradingstančias erdves,
girdėjosi aplink undinių dainos,
aidai nešiojo jų raudas...

Panirusi į Baltijos gelmes,
ten gintarinius rūmus suieškosiu,
jų paslaptį, nerimstančias bangas
lyg vėjų arfa tyliai apdainuosiu.

Mėnulio pilnaties šaltu taku
legendos atkeliaus į smėlio kopas,
ir baltą naktį eidama krantu,
gėrėsiuos jų dainom ir šokiais.

O saulei tekant bangos nuskalaus
į jūros dugną visa, į ką žiūrėjau,
vakaris vėjas vėl manęs paklaus –
kur dėsi paslaptį, kurią regėjai?