smėlis kremzlėse girgžda
vėjas mano lūpom vaitoja
kol apkursta
paimk šią benamę sielą
su kūnu ir mintimis –
mano kaulai per sunkūs
dar vienam eilėraščiui
nuo karščio lydosi vaškas
skverbiasi iš gelmių ant odos
ir garuoja –
būtis per sunki dykumai
tarsi juodai katei neteisinga lemtis
kūnas parsiduoda
dėl lašo vaiskumo
tirpsta smėlynai –
vanduo
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-01-18 20:35:09
"būtis per sunki dykumai" - gyvybė dykumoje taip pat veši, gražios metaforos