smėlis kremzlėse girgžda
vėjas mano lūpom vaitoja
kol apkursta

paimk šią benamę sielą
su kūnu ir mintimis –
mano kaulai per sunkūs
dar vienam eilėraščiui

nuo karščio lydosi vaškas
skverbiasi iš gelmių ant odos
ir garuoja –

būtis per sunki dykumai
tarsi juodai katei neteisinga lemtis

kūnas parsiduoda
dėl lašo vaiskumo

tirpsta smėlynai –
vanduo