Besniegės naktys
   nejučiom išlygino juodą ir baltą.
       Aplinkui vientisa vėjo ugnis
           į langą ir į sieną bučiavo,
              kai lašai krapnojo  susivėlusį ritmą -
                 geriausias tamsos bendrininkas.
O diena - tiek jos čia ir liko -
    migloje paskendo sustirusios medžių rankos,
      išlaukusios dar vieną pajuodusį saulėlydį.
         Tik ugnis krosnyje audė jaukią akimirką.
             Su liepsna šoko šešėliai. Valsas...
                Iki lygiadienio gerokai prailgo.