Ne balta...
Besniegės naktys
nejučiom išlygino juodą ir baltą.
Aplinkui vientisa vėjo ugnis
į langą ir į sieną bučiavo,
kai lašai krapnojo susivėlusį ritmą -
geriausias tamsos bendrininkas.
O diena - tiek jos čia ir liko -
migloje paskendo sustirusios medžių rankos,
išlaukusios dar vieną pajuodusį saulėlydį.
Tik ugnis krosnyje audė jaukią akimirką.
Su liepsna šoko šešėliai. Valsas...
Iki lygiadienio gerokai prailgo.