vaikštau
takuos svetimuos
sutiktą paukštę maitinu
spindulį paklydusį laikuos
laikau už plyštančių skvernų
draiko delnai sudrėkę draiko
siūruojančios smilgos šukuoseną
staipos varnėnas ant kraigo
slieką snape raito juokiasi
širdis svirduliuoja – neramu
tiek daug kelių kelelių kertas
to tikrojo ligšiol nerandu
matyt ir ieškoti neverta
gal pievom braidyti pušynais
kiškių takais nematomais
rankiot po vieną ašarą tylią
stirnos žolės o gal raganos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2005-10-07 08:59:22
"raganos"- geras pabaigos akcentas (o gal mano silpnybė pasakų herojams?)
:
Sukurta: 2005-10-07 07:11:08
ir dar kaip verta:)
Vartotojas (-a): vila
Sukurta: 2005-10-06 21:19:17
Jokių atsiprašinėjimų, dėl Dievo! Nesižudykim aštriau ar smailiau diskutuodami. Vieniems saga gali viską reikšti, antriems potepis, tretiems koncepcija, o jau dvasingiausiems -
kas už viso to plevena. Tam ir rašinėjamės, treniruojamės.
Vartotojas (-a): vila
Sukurta: 2005-10-06 17:36:07
Už alergiją ir dalykiškumą - ačiū.
A propos - visi kažkuo mėgaujamės-priklauso nuo orientacijos, bet kai panelė, prikišus nosį prie paveikslo rodo pirštu, kad saga ne taip susegta , o jos užgesęs, nuogas klevas vis dar raudonas kaip saulė - palengvėja.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-10-06 15:53:27
smagus darbas. patiko. Tik "tašarą tylią"- alergija žodeliui tyliai, nes poezijoje jis nuvalkiotas.