Pėda nei daug ir nei mažai,
kaip pažiūrėsi atvirai,
skaudu jai minsi ant vinies,
nei batai neišgelbės nuo lemties.

Maloniai vaikščioja pėda po lietų,
šalia kita, kompanija gera,
o iš paskos kaip pėdsekiai
žygiuoja pėdų du būriai.

Žengia, kur nori ir kaip nori,
svarbiausia nieko nenuvilt,
pirmyn, atgal ir suktis moka,
ir švelniai glosto ką užmins.

O pėdų būna įvairių –
basų, dėmėtų, apautų,
kiekvienas turime savas,
bei galim pasikeisti jas.

Manau, joms tai labai patinka,
nes keičiasi dažniau nei aš,
neturi blogio, pykčio jokio,
visad padės, visad užtars.