Viena paskui kitą
Pėda nei daug ir nei mažai,
kaip pažiūrėsi atvirai,
skaudu jai minsi ant vinies,
nei batai neišgelbės nuo lemties.
Maloniai vaikščioja pėda po lietų,
šalia kita, kompanija gera,
o iš paskos kaip pėdsekiai
žygiuoja pėdų du būriai.
Žengia, kur nori ir kaip nori,
svarbiausia nieko nenuvilt,
pirmyn, atgal ir suktis moka,
ir švelniai glosto ką užmins.
O pėdų būna įvairių –
basų, dėmėtų, apautų,
kiekvienas turime savas,
bei galim pasikeisti jas.
Manau, joms tai labai patinka,
nes keičiasi dažniau nei aš,
neturi blogio, pykčio jokio,
visad padės, visad užtars.