Santrauka:
Apie depresinio šalčio sukaustytą bejėgį apleistą vabalą.
Kada ant pavargusios žemės
Nykioji tamsa nusileido,
Pažvelgęs į dangų, išvydau
Mėnulio vaiduoklišką veidą.
Ir nieko aplinkui nebuvo,
Tiktai ant dulkėto asfalto
Kraujavo sutraiškytos varlės
Ir vabalui darėsi šalta.
Kažką pamačiau, lyg kas šaukė,
Bet gal tai tebuvo miražas –
Nueit tokį ilgą atstumą
Jaučiausi pavargęs ir mažas...
– Kad žaibas paklydėlis trenktų
Į mano pavargusią širdį, –
Šaukiau, bet, atrodo, be garso,
Atrodė, kad niekas negirdi...
O saulė, liūdnai nusileidus,
Iš naujo susiruošė kilti –
Apšviesti pavargusius veidus,
Suteikt nusiminusiems viltį.
Kai krykštaujant rytui ją kėlė
Pušynai, poetų išgirti,
Akies krašteliu ji išvydo
Nevykėlio vabalo mirtį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2008-01-11 19:59:56
Eilėraštis apie savižudį, kuris jautėsi menku vabalu, o kitiems atrodė paprasčiausias nevykėlis, tad pavadinimas čia tiesioginis.
Anonimas
Sukurta: 2008-01-11 19:38:01
2 kl. Kodel "nevykelio vabalo"? Ir kodel toks kurinio pavadinimas?
Graži atomazga.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-01-11 18:02:07
Pritariu Heart. Šiltas, vaizdingas eilėraštukas :)
Vartotojas (-a): Heart
Sukurta: 2008-01-11 17:50:34
Labai gražiai surimuota, toks plaukiantis. Lyg ir apie paprastus dalykus, bet su potekste. Patiko