Kada ant pavargusios žemės
Nykioji tamsa nusileido,
Pažvelgęs į dangų, išvydau
Mėnulio vaiduoklišką veidą.
Ir nieko aplinkui nebuvo,
Tiktai ant dulkėto asfalto
Kraujavo sutraiškytos varlės
Ir vabalui darėsi šalta.

Kažką pamačiau, lyg kas šaukė,
Bet gal tai tebuvo miražas –
Nueit tokį ilgą atstumą
Jaučiausi pavargęs ir mažas...
– Kad žaibas paklydėlis trenktų
Į mano pavargusią širdį, –
Šaukiau, bet, atrodo, be garso,
Atrodė, kad niekas negirdi...

O saulė, liūdnai nusileidus,
Iš naujo susiruošė kilti –
Apšviesti pavargusius veidus,
Suteikt nusiminusiems viltį.
Kai krykštaujant rytui ją kėlė
Pušynai, poetų išgirti,
Akies krašteliu ji išvydo
Nevykėlio vabalo mirtį.