Vieną kartą atėjo vakaras. Žoliukas ėjo namo susimąstęs ir net nepastebėjo, kaip užplaukė prieblanda.
"Na, štai"- pagalvojo liūdnas. - "Ir šviesa kažkur dingo".
Mat Žoliuko mintys susikaupdavo tik tada, kai būdavo šviesu. Jis nusiminė - visai nemokėjo galvoti tamsoje.
Pakeliui stovėjo Krūmiaus namelis. Viename lange Žoliukas pastebėjo šviesą.
"Eisiu pas Krūmių, pabūsiu truputį" - nusprendė, - "man reikia pabaigti mąstyti savo mintis".
Krūmius linksmai sutiko draugą. Pakvietė užeiti, pasodino prie stalo, pavaišino. Bet, va, bėda - labai norėjo kalbėtis.
O kai reikia atsakinėti į draugo klausimus, kaipgi tada galvoti?
Laukė laukė Žoliukas, kol Krūmius leis jam mąstyti. Taip ir nesulaukė...
Atsisveikino ir išėjo namo.
"Ir kodėl taip būna - jei yra gera mintis, nelieka šviesos.
Jei yra šviesa, tai reikia draugauti su draugu.
O jei draugauji su draugu - tai negali galvoti...
Gaila - o tokias geras mintis buvau sugalvojęs..."
Bet kai sugrįžo į namus ir užsidegė švieselę savo kambarėlyje, Žoliukas staiga suprato: "Jau geriau aš turėsiu draugą. Tos mintys nei sušildo, nei pavaišina - va, pabėgo nuo manęs, begėdės, ir net nemano sugrįžti. Draugai taip nedaro".
Nusišypsojo ir laimingas užmigo.