*
Plaukia rūkas virš upės krantų,
Skendi gluosnis apsnūdęs ūkuos--
Visos gėlės šiandien be vardų--
Kas iš sapno kerų išvaduos

Pasiklydusį mūsų likimą
Pačioje paslapties šerdyje--
Rūko kerinčios pėdos jau ima
Susilieti su posmų gija--

Susipint su poezijos vėju,
Sužydėjusiu laiko krantuos--
Būk pavasario mano teisėju--
Ne ruduo, ne ruduo krantą guos...

Plauks daina pro apsnūdusį rūką,
O joje vėl šventoji ugnis--
Visos upės į nežinią suka,
Visos upės - jūros širdis--

Plaukia rūkas virš upės krantų...


**
Ėjome vieni pro šitą rūką--
Medžiai skundėsi žmogaus balsu,
Vieversio žalsvi sparnai nutrūkę
Dengė saulės diską...Debesų

Rausvos skaros nešė sapno upę
Ir su medžių vėlėmis tyloj--
Visi vėjai mirė pasisukę
Į ramybės vėliavas...Aš tuoj

Vieversio sparnus prisegsiu tylai--
Tegu plaukia ji daina skardžia !
Sapno geisme, tavo skaidrūs gyliai
Pašnabždėjo rože man nakčia--

Ėjome vieni pro šitą rūką...


***
O rūko tiltai per meilės upę
Keistai įtrūko - mes įsisupę
Į atminimo šešėlį šviesų--
Vėl gluosniai verkia aušra svajų--
Prie tavo pėdų aš prisiliesiu
Žuvėdros klyksmu...ir nueinu
Šalvėju vėju krantu trapiuoju--
Languos jurginai tik sužydės--
Aš upės balsą keistą sapnuoju
Virš lyros stygų ir mūs žvaigždės--

O tiltai rūko per meilės upę...