Santrauka:
dėl pavadinimo reikėtų pagalvoti...
Metai ir vėl nuskubėjo.
Kažko pabaiga ir pradžia...
Nereikia nuliūsti,
reikia džiaugtis, kad dar
ESU ČIA.
Manęs niekas nelanko, nelaukia.
Skudurinis raištis – spyna.
Kiemas erškėčiais apaugęs,
o aplink – vienuma.
Prisiminimai, prisiminimai...
Gyvi atgyja jie tolumoj.
Senam prisiminimai – lyg miražas,
kurį keleivis regi dykumoj.
Gyvenimas kažkada čia virė,
kunkuliavo.
Vaikai krykštė,
išdykavo...
Dabar aš visų pamiršta.
Bet liksiu čia gyvenusių širdyse
pavirtus neišnykstančia dvasia.
Ir man nebus lemta tapt
mirties dūlėsiais.
Nors ir išklibus, suraišiota skudurais, –
žadu čia dar ILGAI STOVĖTI.
O laimę man neš pasaga sena –
likimo draugė ištikima.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-01-09 19:42:02
Toks gyvas liūdesys ir ilgesys, miražais praeities atgyjantis...
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2008-01-09 16:15:04
mano nuomone, ritmiką kiek padailinti reiktų, nepavyko perskaityt vienu ypu. Patiko, išskyrus pirmą strofą - kažkaip man ji pasirodė nereikalinga. Kas joje sakoma ir taip tekste išaiškėja. Pati improvizacija patiko, ypač 2 ir 6 strofos.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2008-01-09 13:48:06
Labai jau sava ta lyrinė heroje...
Ir iš čia – pagyra gerbiamai autorei už vidinę kūrinio šilumą.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-01-09 13:35:36
...skausmingai skamba Vienuma...gražus jausmingas kūrinys...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-01-09 11:38:16
eilerastis kvepia nudienos tiesa... taciau skamba jis- ne pesimistikskai ar labai jau skausmingai. Tiesiog taip, kaip yra... prisiminimais, kurie niekada neleis isnykti uzmarstin...Gyva, sakyciau... Grazus nusistatymas- ISLIKTI neisnykstancia dvasia.