Metai ir vėl nuskubėjo.
       Kažko pabaiga ir pradžia...
       Nereikia nuliūsti,
       reikia džiaugtis, kad dar
       ESU ČIA.
                            Manęs niekas nelanko, nelaukia.
                             Skudurinis raištis – spyna.
                              Kiemas erškėčiais apaugęs,
                               o aplink – vienuma.
        Prisiminimai, prisiminimai...
        Gyvi atgyja jie tolumoj.
        Senam prisiminimai – lyg miražas,
        kurį keleivis regi dykumoj.
                               Gyvenimas kažkada čia virė,
                                 kunkuliavo.
                                  Vaikai krykštė,
                                   išdykavo...
        Dabar aš visų pamiršta.
        Bet liksiu čia gyvenusių širdyse
        pavirtus neišnykstančia dvasia.
        Ir man nebus lemta tapt
        mirties dūlėsiais.

        Nors ir išklibus, suraišiota skudurais, –
        žadu čia dar ILGAI STOVĖTI.
        O laimę man neš pasaga sena –
        likimo draugė ištikima.