Santrauka:
Gyvenam ne tam, kad turėtume, o tam, kad turėjimu turtėtume.
Skaičiuoju vištienos pūkus,
Dar gyvus pagalvėj.
Indiška vasara barsto karolius –
Nosies gaureliai kaifuoja.
Smilkalų žemėlapiuos gyvi
Nuoširdūs vaiko ačiū mamai,
Pikti barbenimai į stalą prasilošus
Ar vapantys drovios aistros ūsiukai...
Turtėti pamažu, ne statant namą,
Ne braižant keliais viršesnių grindis –
Statyti savo piramidę,
Kaip avilį, kuriam rimtis
Pagroja džiugesiui, o sielvartas
Sušoka šypsenai žaismingą tango...
Tai mano kaladėlių bokštas –
Esybės ašaka, dusli ir nemari.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2008-01-09 16:08:12
antroji strofa geresnė
Tavo dėlionėje...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-01-08 18:36:10
Dar reikėjo paredaguot. Yra vietų, kurios krinta iš konteksto. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-01-08 10:08:25
Patiko beveik viskas, išskyrus vištieną:-) Kiek padirbėjus būtų poezija, ne tik jausmai.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-01-08 00:45:21
gilus, prasmingas kurinys. pradziugino, sakyciau, labai jau spalvingais (jutimine prasme) ivaizdziais. Man jie pasirode labai isieskoti... nelaukti ir zavingai palieciantys. pradzia nekasdieniais pojuciais, veiksmu- iveda i daug gilesni pasauli- buvimo klausima... Sudeliotos kaladeles- ATSAKYMAS gal but sau? Grazu.