Mano tyla – tai rudens liūdesys,
Mano tyla – tai pavasario džiaugsmas,
Mano tyla – tai vasaros kaitra,
Mano tyla – tai žiemos speigas.

Mano tyla – tai saulėlydžiai kaime,
Mano tyla – tai saulė jūroj skęstanti,
Mano tyla – tai mintys trykštančios,
Mano tyla – tai pilnatis žvaigždėtą naktį.

Mano tyla, mano tyla...

Mano tyla – tai gyvenimo pilnatvė,
Tai mano jausmai, eilėmis pavirtę,
Tai mano mažytis gyvenimas.
Tai mano didžiulė  meilė...

Mano tyla – tai mano skausmas,
Mano tyla – tai žmogiška kančia.
Mano tyla – tai žmogiška laimė,
Tai mano tyla, tai mano tyla...

Mano tyla – tai ilgesys,
Mano tyla – tai svajonė,
Mano tyla – tai mintis,
Pavirstanti žodžiais...

Mano tyla – tai eilių versmė.
O kaip kitaip mes galim pamatyt tą grožį?
Tą grožį viduje – sąmonės gelmėj,
Juk ten giliai tiek visko pilna.

Pinasi jausmai ir kyla mintys.
Ten visados šalia didžiausios priešingybės:
Neapykanta ir pyktis,
Pagarba ir meilė...
Ir neatsirado žodžių baigti posmui...

Sunku suvokti viską ir pažinti...
Bet gal svarbiausia,
Kad tarp jausmų gausybės
Meilė toje gelmėje didžiausia.