Mūsų metai nubėgo laukais,
nušuoliavo žirgais Rozenbaumo,
mūsų dienos nuskriejo žiedais
išretėjusių sodų
ir dainos
nuskambėjo akordais visais,
ir balsai nejučia jau prikimo.
Nebegrįš, nepareis, nedainuos
mums į klonį pasikviestas rūkas
ir ąsotis ratu nebesuks,
ir dorybių savų neskaičiuosim,
nei mirtis, nei jos vardas šiurpus
jau nė vieno iš mūsų negąsdins.
Mūsų šventėse lieka kėdžių,
į kurias nėra kam atsisėsti
ir ištiesęs į dešinę ranką,
nerandi to peties prisiliesti...
Laiza
2008-01-05 07:34:37
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-01-06 00:24:52
Matai, mane kartais irgi bardu vadina. Pabandysiu. Vėtruže, aš į tą kūrinėlį žiūriu kaip į dainą ir visai nieko skamba.
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-01-05 11:52:28
Niekuo neišsiskiriantis. Mintys girdėtos.
Nebegryš/ Nebegrįš.
Anonimas
Sukurta: 2008-01-05 11:28:35
Paskutines keturias eilutes redaguočiau. Neblogai.
NebegrĮš.
Anonimas
Sukurta: 2008-01-05 11:20:41
toks jautrus, toks smagus prisiliesti ir toks liūdnas...
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-01-05 10:33:23
..."mūsų šventėse lieka kėdžių ..."-tikra tiesa,o kavinėse kėdžių kartais trūksta...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-01-05 10:31:41
Kažin, ar neprieštarautum, jei pabandyčiau šitą eil. padainuot pritardamas jam gitara?
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-01-05 09:28:43
gražiai, lyg dar nepasakyta kažkas ...