Mūsų metai nubėgo laukais,
nušuoliavo žirgais Rozenbaumo,
mūsų dienos nuskriejo žiedais
išretėjusių sodų
ir dainos
nuskambėjo akordais visais,
ir balsai nejučia jau prikimo.
Nebegrįš, nepareis, nedainuos
mums į klonį pasikviestas rūkas
ir ąsotis ratu nebesuks,
ir dorybių savų neskaičiuosim,
nei mirtis, nei jos vardas šiurpus
jau nė vieno iš mūsų negąsdins.
Mūsų šventėse lieka kėdžių,
į kurias nėra kam atsisėsti
ir ištiesęs į dešinę ranką,
nerandi to peties prisiliesti...