Šlapios blakstienų plaštakės,
pirštų virpėjimas, verčiant
puslapius amžino Žodžio,
dvelksmas nežemiško, lengvo,
kūnas, virstąs laukimu
tegu...
Tegul lengvumas rūko
užuolaidų šilku plevens,
tu nejudėk
ir netgi nekvėpuoki
dabar ir čia,
ir amžinai
amen...
Ir skausmas staiga ima trauktis,
gniuždydavęs širdį nesyk,
o Žodis paliečia ir guodžia,
klausyk...
Laiza
2008-01-02 09:30:22
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laiza
Sukurta: 2008-01-03 23:40:41
Jei norėsim būtinai viską aiškiai išsakyti (kad visi viską tikrai suprastų), tereikėtų parašyti tik tas paskutines eilutes...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-01-03 15:24:32
Taip, Laiza. Perskaičius tavo eilėraštį, o taip pat ir Ramunės komentarą, matau, kad mes net turim ir panašų požiūrį į paskutines eilutes. Taip. Tarsi dar norėtųsi viską apibendrint.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2008-01-03 00:53:42
Būtų įdomu išgirsti dainą :)
Vartotojas (-a): Laiza
Sukurta: 2008-01-02 16:48:31
Ačiū už įvertinimą. Ta dalis po "amen" buvo prirašyta po kelių metų, kai nusprendėme tuos žodžius panaudoti dainai. Įdomu, kad pastebėjai tą atotrūkį. Aš irgi manau, kad viskas pasakyta pirmoje dalyje.