Skalsiuose žodžiuose puikus jausmas sutalpintas. Artimas, savas, pažįstamas. Toks grynuoliškas, ryto rasa nuskaidrintas. Tik vėl kabinėjuos prie grynimo, vėl kelių žodelių atsisakyčiau, bet juk kritikuoti lengviausia:-)

Rankos
Palietė rankas
Ir pakilo į dangų...
Nieko nežadėjo,
Jokios naudos...
Tik plasnojo
Lyg paukščiai,
O žvaigždės
Nustebę žiūrėjo.
Tai buvo
Rytas.
Rasa
Tarsi krištolo akys
Sužiuro...
Viskas buvo
Gražu ir tikra,
Tik mes
Netikrumą dalijom
Buvimu...

Tai tiek. Tebūnie šiems metams Žalioje žolėje trys mano "pojūčiai". Kadaise tuos savo skausmo protrūkius taip ir vadinau.
Su Naujais, mielieji.