. . .
Užsienis,
Kurio neparašiau.
Angliškai nemokytas
Valstietis
Vis prašiau,
Gal ir tavęs
Prašiau?
Neskubėk
Ir neišsižadėki
Rytmečio rasos
Ir obuolių
Ant šakos
Į žvarbų
Gruodžio vėją...
To,
Ko išsakyti negaliu,
To, ko gal ir tu
Kadais ilgėjais...
Užsienis.
Kas dieną jis
Arčiau.
Tarp širdžių
Širdim susvetimėję...
Aš mačiau, kaip
Tolstame.
Mačiau,
Kai
Artumo prarasto
Ilgėjausi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2008-01-05 13:04:42
Stiprus.
Anonimas
Sukurta: 2007-12-30 23:16:24
Antrinu Ramunei.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2007-12-30 17:09:31
užkabinta, - ir norėtusi daugiau išraiškos
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-12-30 12:04:17
Pritatriu Ramunei...
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-12-30 10:24:44
Tiek > "Užsienis,
Kurio neparašiau.
Angliškai nemokytas"
daug žadantis, bet paskui pereinantis į gražų normalų ritmą, melodingumą ir tradicinius įvaizdžius ir kvit;
taip norėjosi ne moralo, apie susvetimėjimus, o to gražaus (bet ne "latro" degradavusio) gražaus kaimo žmogaus, kai jis žiūri kaip indėnas nustebusiomis akimis į "chlabasterį" ir didžiuojasi; o apie susvetimėjimą net nežino; nežino ką tai reiškia; o čia zanūdišmai tema pavystyta, nors daug žadanti pradžia; bet paskui jau tikras užsienis;
Padorus kūrinys, normalus, galima ir nesikabinėti;
pradžią paskaičiusi tikėjausi gero įsimintino, jautraus, gyvo kūrinio; apie žmogų;
:)