-Atsiliepkime. Mes uždusime, užtemsime savyje. Mes išnyksim dar gyvi. Atsiprašau, kad taip kalbu, bet taip nenoriu būti, taip negalima. Mes turime gyventi ir aušti, pasirodydami kartu su šviesa,- kalbėjo Ypata, bet piktumo jo žodžiuose nebuvom. Tiesiog sakė, kaip supranta mūsų gyvenimą Šklėriuose ir vargu, ar kas galėjome prieštarauti. Kita vertus, žinojome, kad tai įžanga, ir netrukus pasakys ką, jo supratimu, reikia daryti, kad būtų geriau.- Jūs žinote kokia šiandien diena?
        - Vakar pavalgę Kūčių vakarienę laukėme Kalėdų. Manau, kad sulaukėme.  
        - Nejuokauk Pelėda. Rimtai kausiu.
        - Turbūt šią dieną kažkas svarbaus nutiko pasauliniuose karuose- pirmame ar antrame?- paspėliojo Astė.
         Jau kuris laikas, kai Astė save vadina Ypatos mokine. Su juo jai buvo įdomiau.
        - Nėra dienos, kad karuose kas nenutiktų, ypatingai kuomet  jie pasaulinai. Bet aš sakau, kad, ponai, priimkite didžiausią dovaną - vieną minutę šviesos. Jos šiandiena turėsime daugiau.
        - O aš manaiu, kad tu, Ypata, mums iš tikrųjų kažką naują pasakysi. Gal sumanysi dar kabėti apie užgimusį Kristų, tai negi manai, kad nežinome?
                             Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius
                             Viešpaties sprendimai tikri
                             visi alei vieno teisingi,- girdojosi psalmės giedojimas
        - Kalbu apie tai, kad žmogaus matymas pagerėjo. Ir šiomis galimybėmis tuoj pat reikia pasinaudoti.
         - Per minutę? Ką su javeikti? Nebent nusičiaudėti vieną, du kartus. Bet tai galima padaryti bet kada. Nebūtina, kad ji būtų apšviesta.
   - Galima nusičiaudėti ir į Jėzaus gimimą. Atėjus būriu per minutę įmanoma išvartyti Vilniuje Rasų kapų kryžius ir paminklus. Kodėl ne, ponas vežėjau? Tačiau kalbu apie reikalą atsiverti ir įsileisti bent tiek šviesos, kuri mums bus siunčiama kasdien iki Joninių. Supratote, ponai, apie ką aš, - apžvelgė Ypata mus savo imliu žvilgsnius:- Gal net reikėtų atgaivinti ankstesnių kelionių tradicijas. Nesakau, kad jų būta daug, bet štai anų kelionių dienoraštis išlikęs ir labai smagu jį pavartyti.
        - Bet tai nieko naujo.
        - Galėtų būti ir naujo. – pasakė  Ypata ir pakvietė: - Aste, mes jau laukiame. Ir į erdvę su ja, Aste, įėjo lyg kažkur matyta- regėta ponia. Grakšti, pasitikinti, pilna artistiškumo, vaidybos, menanti senus ir žinanti naujus laikus.
         – Labas, ponai. Aš Jūsų paslaugoms, - palinksėjo dėmesiu į visas keturias puses, įkypomis katės akimis matydama visas erdvės pakampes: - Kai kas mane pažįsta, kai kas dar - ne. Jūs, vežėjau, turėtumėte atsiminti.
        - Citata? Ponia Citata?
        - Anksčiau vadindavote kunigaikštiene. Taip reiškėte pagarbą man,- ir jau matydama visus:- o iš tikrųjų, panai, nesu tituluota. Esu Citata.
        - Didžiausias stebuklas, kurį mums šiąnakt paliko praėjusi naktelė, tai Citata, - pasakė Ypata.- Nepatikėjau savo akims matydamas ją, nenorėjau tikėti ausims, girdėdamas, kad, girdi, pasirįžusis kurį laiką pabūti kartru su mumis. Prašau priimti ją ir mylėti. Tai Citata.
        - Ačiū,-padėkojo už pristatymą Citata Ypatai ir: -Jus sveikina, ponai, Jo ekscelencija prezidentas  Valdas Adamkus ir siunčia Kalėdinę dovaną. Ėgi, kur nukišusi tą savo talmudą,- ieškojo užrašų ir suradusi perskaitė:
         „Žinau: daugeliui iš Jūsų šie metai atnešė naujų rūpesčių ir problemų. Tačiau tikiu: Lietuva ir jos žmonės tikrai pajėgs įveikti sunkumus. Svarbu, kad, eidami šiuo keliu, liktume solidarūs ir artimi, kad mus sietų tikėjimas ir pasitikėjimas, kad vieni kitiems būtume kaip šį vakarą - šiltesni, atlaidesni ir žmogiškesni“.
         - Ačiū prezidentui,- už visus  pasakė Ypata:
         Ir sukunkuliavo užvirė kalbų kalbelių katilas:
         -Didžiuojuosi savo Prezidentu. Kalba Lietuvos sąžinė.
        - Darbais mylėkime tėvynę, o ne žodžiais ir per šventes.
        - Septyniolika metų veržiame diržus ir vis linki kantrybes. Per tą laiką ir vaikai varge užaugo.
        - Kas Lietuvoje daugiausiai dejuoja? Ogi pensininkai!
        - Ačiū, kad pasveikinat, bet darykite ką nors, kad gražintų Lietuvai tiesioginio krepšinio transliacijas.  
        -Adamkus- paskutinis sąžiningas Lietuvos politikas.
        Ir atsiminiau sapną...
        ...Matau, į karietos erdve „G“-26 atėjo Saimonas Kisielius, sodiečių pravardžiuojamas Šarkynu ir atsisėdęs ant kulbės pasakoja:
      
       SAIMONAS: Pirkia, kurią nugriovėme ir jos vietoje statėme naują, buvo mamos ar močiutės pas žydus pirkta. Labai sena. O tėvas sirgo. Galvą, akį suko. Nu, biedni buvom. Mirė prieš pat karą . Viena sesuo ir  mes penki broliai išaugom. Bet vyriausias Ipolitas po mašina pakliuvo. Kitas Latežėrin gelbėjo  Sidaravičienę. Tai nuodais apsinuodijo. Tik ištarė du kartus „oj, oj“ ir viskas. Dvylika vaikų toje senoje pirkioje turėta. Visų net nežinau. Mirė daug: Elena, Onutė, Liudvikas, Pranas. Kai Pranas mirė, jo vardu kitą vaiką pavadino. Visų ir neatsimenu. Klimukas irgi mirė. O daugiau neatsimenu.
        
        Nežinia iš  kur ir kada atėjusią pamačiau ten sėdinčią ir jo žmoną Vladą.
      
        VLADA: Seniau motinos mūsų išaugino po 10- 12 vaikų Kodėl dabar tokie bejėgiai, kad po du vaikus. Kiti dar tik –po vieną. O jau trečias, kaip sako per apsigavimą atsiranda Ir mūs tą Lietuvėlė būt gausesnė, didesnė ir būt gal žmones meilesni. Išnyks Lietuva. Nebus. Reikia, kad būt šeimos ko gausesnės, ko didesnės. Vaikų niekam nereikia rokuotis, nes vaikai džiaugsmą atneša namuose..
        Bet aštiš atsiminiamai. Viešnią turime.
        - Dažnai atsimindavau Jus, ponia. Kaimynas ne rečiau,- pasakiau Citatai, atsikratęs sapno,- bet kad Radijo karietoje ateisite, nesitikėjau, nenumaniau. O dabar, jeigu tai tiesa, ką sako Ypata, dar ir pagyvensime kartu. Dovana, kurios reikia pavydėti. Tai gražus pavydas. O ponui prezidentu labai dėkojame, kad jau žino beveik tiek, kiek mes: kad bus naujų rūpesčių ir problemų. Perduokite jam mūsų komjaunuoliškus linkėjimus iš tamsiausios naktelės.
        - Manykim, kad nenoriu čia būti dyka. – Akimis suieškojo Astę: - Panele, būsiu labai dėkinga, jeigu atneštumėt vazą ar ąsotėlį su šaltu vandenėliu.
        - Vazą? Ąsotėlį?
        - Na taip. Vazą arba ąsotėlį. Pažadėjau Žaliai Žolei, kad padabinsiu karietą gražiausiomis poezijos puokštėmis.
        Manau, kad nebuvo tarp mūsų, kuris suprastume, ką tai reiškia. Tačiau netrukus gražiai nudžiugome pamatę, kaip Citata į atneštą ąsotėlį sumerkia Žalios Žolės poezijos šakeles. Merkė, rodė ir kalbėjo, esą, šias tris siunčia Melisa. Mes gi džiaugėmės, matydami ir girdėdami, kaip: 1. Taip tyliai brėkšta naktis / rodos ir  kurčias išgirstum. 2. Skauda geltonus lapus/ ir melsvą dangų/ ir debesis/ 3. Skęsta / viskas skęsta mano/ baltose lubose/.
        - O-go - go! -storai kaip niekuomet nusidyvijau.- Tokių dovanų mes dar neturėjome. Niekuomet neturėjome.
        - Bet juk niekuomet neturėjote ir Citatos. Mėgstu pati gėrėtis ir kitiems parodyti, kokių gražių dalykų yra žmoguje.
        - Bet tai nuskinta iš eilėraščio?
        -Nesijaudinkite, vežėjau. Tokiuose metuose jau turėtum žinoti, kad paėmus iš jos, poezija dauginasi ir eilėraštis pasilieka savo vietoje. Tai, sakyčiau, didi jo savybė - duoti ir išlikti nesumenkusiu, išlikti savimi -eilėraščiu, sonetu, poema... Tik, žinoma, ten tos šakelės atrodo dar gražiau. Skaitykite ir  pajausite, ponai, ką noriu pasakyti... Puokštė truputį LIUDNOKA, tiesa?  Bet pamerkime dar dvi šakeles Tai Sememos iš jos „ Išėję nesugrįžt“: „ gal nesušals minioje šioj banguojančioj / vaikas išėjęs negrįžt į / Kalėdas/.
Ir iš Grėjaus „ Jis norėjo“  
                               Jis norėjo atsiklaupt prieš Dievą.
                               Tačiau paslydo ir visu ūgiu išsitiesė pažliugusioje žemėje.
        Pamerkusi poezijos šakeles ąsotėlyje, Citata atsitraukė ir iš toliau žiūrėjo į puokštę.
        -Šiandien poezijos Žolėje nedaug. Matyt, poetai išėję prie gimusio Kristaus. Nelinksma, bet vis tiek gražu tokią puokštę turėti Radijo karietoje.
        - Ir dar kaip gražu, ponia. Dieve mano! galėjau ir aš susiprasti, bet nesusipratau,- pasidžiaugė ir pasiskundė Astė.
        - Paprasta ir gražu, -pritariau Astei.- turbūt taip irnumirsime nežinodami, kiek daug šalia mūsų gražių dalykų
        - Kam gražiu, kam ne. Va ką girdim iš CIRko lūpų: sek ir tu/ paskui mane/ jeigu manai, kad gyventi neverta/.
        - Bet turbūt žinote, ką atsakė molii: „Na ne. Manau, kad  gyventi verta. Sek geriau paskui mane“...
        - O dėl dienoraščio, ar karietoje jis reikalingas, ar - ne, spręskite patys. Tačiau jeigu jis būtų, tikrai mielai pasirašyčiau. Ačiū Citata,- negalėjau nedėkoti,- mus labai pradžiuginote. O, kad tokios puokštės būtų kiekvieną dieną... Matyt, nereikia laukti, kad kas ką mums pasiūlys. Patiems reikia pasirūpint, kad būtų gražiau..
      - Dzieduli, bet jeigu iš tikrųjų žadame turėti Radijo karietoje dienoraštį, tai geresnės progos nebus, - pasakė Astė ir suradusi skiautelę popieriau užrašė:
„ Škac, naktie...“