-Prisimenu, buvot labai jauni ir gražūs, o dabar biskį nusenot. Ką padarysi! Jau metai atėjo seni. Mano metai taipogi labai seni. Džiaugiuosi, kad jūs pas mus atėjot,- kalbėjo šešis anūkus turinti Vlada Kisielienė. Nors pats dzūkas, tačiau „dzi‘ ir „ci“ jos lūpose, žodžiuose buvo skanesni ir dažnesni. Juose jautėsi senovė, neapšviesta nei Vilniaus universiteto nei visų Lietuvos kalbininkų. Netgi savo vardą tarė užmiršusi, kaip jis parašytas  dokumentuose – Vlada. Mus sutiko ir kalbėjosi Bladza, bet tai buvo seniai, kad...
        - Mano senio vakar - 65 metai. Suvažiavo visi vaikai. Visą naktį baliavojom,- kalbėjo TADA namų šeimininkė. DABAR stovėjom prie užkeltų vartų, apžėlusio kiemo, iš kur mieguistomis akimis,  matydami ar nematydami žiūrėjo namo langai. O iš visų pusių, nepaisydami užkeltų vartų ir dar nenugriuvusios tvoros, ėjo miškas.
        - Kai jo tiek daug, kai jis toks įžūlus tai, nepyk, Pranuci, bet man nepatinka, –pasakė Vaisieta apie mišką.- Nei pempės pabaly, nei vieversio danguje. Tik kranklį, regis, kažkur toli girdžiu. – Ką bekalbėtum, o liūdna. Ir tada ne linksma. Vaikai buvo išvažiavę , bet vis tiek.. du seniai kūrė krosnį, pūtė ugnį. Šildėsi. Atsimenu, kaip liūdėjo, jog dukra Birutė ir dvi anūkės gyvena Kazachstane ir negalėjo atvažiuoti „ in senio balių“.
      - O  Vlada jau tada apie  mirtį: „norėčiau, kad visi vaikai būt ant mano mirimo dzienos.“ Tuomet  nepagalvojo dar, kad šie namai nepriims net mirimo dienos“. Na, bet grįžkim į karietą.. Galima sakyti, kad paskutinį kartą su Vlada ir Saimonu atsisveikinome jau TADA, dar nežinodami, kad atsisveikiname, - pasakiau Tomui ir žiūriu, tik švyst! - ir ant namo kraigo atskrido šarka. Budri, atsargi, apdairi. Netrukus kieme atsirado dar viena. Širdyje kiek pralinksmėjo, bet gal todėl, kad Šklėriai nelabai žinojo, kad sodyboje gyvena Kisieliai. Tai buvo Šarkės sodyba, o kas joje gyveno-Šarkynai. Atsargūs paukščiai, regis, pasirodė čia, kad išsklaidytų  mintis apie numirusią Šarkės arba Šarkynų sodybą.
   - Atsiprašau, kad apie jus negalvojau - pusbalsiu pasakiau atskridusiems paukščiams ir nuoširdžiai norėjau, kad pasisektų išvažiuoti nepabaidžius ir žinant, kad Saimano ir Vlados Kisielių sodyboje gyvena šarkos.  
    O karietoje irgi rinkosi, kaupėsi atmintis ir vėl ėjau į erdvę „G“-26 , kur mane pasitiko:
                                   Apie liūdesį klevų ir uosių
                                   Aš sodybų pelenus dainuosiu
        - Ačiū, tą jau išmokau .
        - Bet tai tik dvi vieno eilėraščio eilutės...
        - Ar ginčiju? Išmoksiu ir kitas.  Dėl to ir atėjau, bet man tai geriausiai sekasi rašant Giedrei laiškus.
  Atsisėdau ant klevo kulbės, užmečiau rankas ant stalo, kurį man čia pavadavo liepos rąstigalis. Dar visai neseniai šie medžiai, galingai iškėle šakas, ošė, šlamėjo, gaudė vėjus gimtinės sodyboje. Dabar supjaustyti kulbėmis. Ir džiaugiuosi tik, kad dar keletą jų susipratau pasilikti karietoje.
        "LABAS, Giedre,- parašiau ir iš naujos eilutės:      
        Nepyk, kad dažnai varginu, bet poetės dalia būtent tokia, kad niekuomet nežinai, kas ims ir skaitys. Vis dar sėdžiu prie pirmo Tavo eilėraščio, surasto Žolėje ir suprantu, kad ir Tau labai svarbu turėti gerą klausytoją. O jie ČIA- tai marios, pajūrys, ąžuolas.
                           Paklausykit marios, pajūry
                           Ąžuole, kurs iš gelmių geri
                           Mano sielą, mano kalbą ir akis, –
   Neslepiu, kad neretai dievinu iliuziją, nors apie tai kalbu retai. Ir šiandien žinau, kad matau netikrą jūrą. Ir ąžuolas netikras, bet juos regiu, jie čia, šitoje erdvėje, kartu su tavo tikro eilėraščio posmais ir tikrais jausmais ir mintimis, kuriuos kalbėjai tikrai jūrai ir tikram ąžuolui. Neprisimenu, ar Tau kalbėjau, kad nesuprantu žmonių, kurie sugeba perskaityti storas eilėraščių knygas. Ko gero, perskaityčiau ir aš, bet ...skaitau juk ne kad parskaityčiau, o kad suprasčiau. Ir, beje, ne taip, kaip aš noriu, o būtent taip suprasčiau, kaip rašo poetas, kaip jis suvokia reiškinį...
Ir štai dabar žinau, suprantu, kaip ąžuolas geria tavo sielą, kalbą, akis. Bet daugiau šiai dienai nereikia- tai labai daug ir reikia laiko, kad tokį supratimą išdėliočiau vaizdais. Šiandien puikiai jaučiau, kaip iš mano sielos geria ištuštėjusi, niekam nereikalinga dar viena Šklėrių sodyba. Ir labai skaudu pasidarė atsiminus Vlados Kisielienės žodžius, kad, girdi, ji labai norėtų, kad visi jos anūkai būtų „ant jos mirimo dzienos“.
        Nebus, Giedre. Tie kurie Kazachstane ar dar toliau, nebus.
        Bet dar baisiau, kad nei Ji, Vlada, nei jos vyras nežinojo, kad net mirties nebus lemta laukti savo namuose. Bet klausyk. Gal išgirsi:
        - Norėtau, kad jie parait, kad ca gyvent, Lietuvon. Prieg many būtų. Jau necikus labai
        - Kai apsižanijom, atvažavau. Pirkia menkutė. Atvažavo mano pulkas. Dzidelis buvo. Pusbroliai mano net keturi. Nu, nusigandau, nors mūsų ir Musteikoj pirkia buvo ne kažin kokia, ale ca dar silpnesni namai. Man iš Puvočių pusbrolis sako - kap tu ca, Bladza gyvensi? Nugi ot, nieko, sakau. Mano dziedas bus geras. Pastatysim namų ir gyvensim
        - Tep ir buvo. Dziedas many klausė. Tų namų nuvertėm, pastatėm gerų.. Acirado viena mergaitė, paskui kita. Tris mergaites turėjau, bet labai geras buvo senis. Susitvarkėm ir dabar labai gerai gyvenam ...
        ....Įėjo Tomas.
        -Trukdau?- apklausė ir nelaukdamas atsakymo:- Pranuci gal jau išmokai Giedrės eilėraštį?
        - Nemanyk, kad taip paprasta.
        - Jokiu būdu! O-ho, koks tai darbas sunku. Irgi vaikštinėju iš erdvės į erdvę ir prisiminu, atskridusius šarkas. Ar jos atsitiktinai, ar...
        - Nežinau, Tomai. Dar tik pirmą  eilėraščio posmą perskaičiau.
        - Tikriausiai apie jūrą ir ąžuolą. O!, - nustebęs šūktelėjo, - tik dabar pamačiau. Iliuzija, bet kaip nuostabu ją karietoje turėti. Jau neužmirši parašyti, kad jūra nuo Šklėrių toli.
        - Yra čia žmonių, kurie jūros niekuomet nematė. Gyvos,  banguojančios, plukdančius laivus kažkur toli ir parplukdančius namo. O ir ąžuolai, Tomai čia neauga. Gal kada nors anksčiau, bet dabar Šklėriuose nėra nė vieno ąžuolo.
        - Dabar taip, Pranuci, nesakyk, kad nėra. Negriaukime iliuzijos. Karietoje jai turbūt ne taip lengva atsirasti ir būti.
                           Ąžuole, kurs iš gelmių geri
                           Mano sielą, mano kalbą ir akis,-
padeklamavo Tomas ir:
        - Kai išgirstu žodžius, kuriais motinos kalba apie savo širdies troškimus, žinok, žmogau- svetimų prie tokių žodžių nebūna. Visi savi. Prisimenu, kai anuomet Saimonas lėtai, labai lėtai glostė ąsotėlyje pamerktų gėlių puokštę ir pats sau: „Tai jau šešiasdešimti penkeri, Šimuli? Taip, taip, jau šešiasdešimt penkeri, Šimuli“...
          - Gerą atmintį turi. Saugok!,- pagyriau Tomą, bet pasirodė, kad ir aš atsimenu. Džiaugėsi kaip mažas vaikas. O kodėl? Galbūt, kad tos gėlės galėjusios paliudyti, kad net ir šituose miškuose jis, Saimonas Kisielius, pravardžiuojamas Šarkynu, neužmirštas. Ne poetas. Ne rašytojas. Ne ministras. Jis Šklėrių ir miško žmogus.
        Džiaugėsi ir Vlada:
        - Lietuvon visi nuvargę. Dar mes, kolei ant kaimo, tai dar gyvenam. Turim karvukį, paršukų.. Tai dar dėkui Dzievui. Norėtau, kad ir toji mano duktė parvažuotų iš tolimo krašto.
        Tomas atsistojo ir, gerokai sudvejojęs , nuėjo prie ąžuolo- iliuzijos. Žiūrėjau, kaip atsargiai tiesia ranką, norėdamas paliesti jo galingą stotą. Irgi įsitempiau iki uždusimo, numanydamas kaip jo ranka nuskęs medyje. „Dieve, kad tik greičiau“- skubinau atsiradusio įvykio atomazgą. O paskui beveik vienu šaukiniu: ąąąąąąžuolas!!! Tomo ranka nenuskendo, atsirėmė į jo liemenį, o marių vandenys aukščiau pakėlė bangavimą ir blizgėjo, švietėsi ryto šviesoje..  Erdvė „G“-26 pademonstravo jos dvasioje slypinčias galimybes.
      - Tai va, Pranuci, kokie stebuklai atsitinka, kai gerai išmoksti eilėraštį. Giedrei gal net nerašyk, vis tiek nepatikės...
        - Dar ne visą, tik pusę išmokau,- pasakiau Tomui ir pakartojau:- Tik pusę, Tomai.
        Pasiėmiau šratinuką, pasilenkiau prie nebaigto rašyti Giedrei laiško pozicijoje  POST SCRIPTUM ir parašiau.
        „Tikėsi ar ne, tačiau kai mokaisi, Giedre, Tavo eilėraščių, jie daro stebuklus“.