Erdvėje  „G“-26 sukūriau savo vietą. Čia dabar laukia stora klevo kulbė – „krėslas“ ir dar storesnė ir aukštesnė liepos kulbė- „stalas“. Juos sunkiai įkėlėme į karietą ir tikiuosi, kad čia sulauks amžinybės, primindami prie namo augusius gražius, galingus medžius. Atsinešėme ir daugiau klevo ir liepos kulbių, bet jos- bent pradžioje- buvo visų: kas kur panorėdavo, tas prisėsdavo. Tačiau po truputį, po truputį ir, žiūriu, visi susėsdavo „savo“ vietose. Matyt, yra toks dalykas, kaip įpratimas; įpranti kaip prie namų ir nors kaip kur bebūtų gerai, bet namuose geriausia.
        Ateidavome čia kas kada panorę - nei prašyti, nei kviesti, bet man mieliausia būdavo atsirasti artėjant vidurnakčiui. Paprastai ateidavau prieš pusantros – dvi valandas iki dienų kaitos. Atrodė, kad  suradau būdą, kaip galiu išvaikščioti tai, kas pasilikę atmintyje ar į ją pasibeldžia, beveik netikint, kad bus išgirsta. Ekipažo žmonės sako: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA. Pradžioje jausdami, kad žodis neapglostytas, menkai atspindi reiškinį, jie taip juokavo, gal net norėjo paerzinti, tačiau žodis prilipo ir atėjus į „G“- 26 visi žinojo, kad per tą joje buvimo laiką Pelėda nieko kito neveikia, o tik IŠVAIKŠČIOJA.
        Žodis mano galvoje išgražėjo. Nenoriu jo kaitalioti, judinti iš vietos. Jis man lyg įrėmintas paveiksle ir užkonservuotas. Jame geriausiai šviečia esamo veiksmo laikas: Pelėda IŠVAIKŠČIOJA.
        - Čia buvo visur miškas. Namai mūsų  statyti iš šitų miškų. O kažkada atvažiavo ar atėjo žmogus vienas. Miškan. Šklėrys pavardė. Ir ėmė statytis. Išsistatė didelis kaimas- kokių 60 ūkininkų, - girdžiu tėvą  ir man nereikia žinoti, kad taip jo kalbėta anksčiau. Pelėda IŠVAIKŠČIOJA ir būto laiko nėra.
        - Tai tuos miškus iširto?
        - Iškirto. Liko laukai mūs. Balos, ot, čionai, kur gyvenu, buvo. Žuvis gaudėm. Bet išdžiūvo. Ir vėl mišku užsodinam. Vėl miškas. Tai antras kartas.
        - Apie to Šklėriaus ar Šklėrio likimą nieko nežino Šklėriai?
        - Nieko nežino. O gal išmirė toji šeima, bet kaimas vadinasi Šklėriai, o jo pavardės juose nėra. Tai, pasirodo, kad išsikraustė. Ir kapinėse nėra pavardės.
       Pelėda IŠVAIKŠČIOJA... Ir kaip nepagalvoti, kad šitame žodyje yra kažkokio stebuklo, kuris spinduliuoja iliuziją . Sėdime kartu su tėvu ir net praeitį išvaikščiojam,  neįtardami, kad laikas  jau ne tas, kad galėtume pabūti kartu.
      - Reikėtų susitikti su Šklėriu, tėve..
      - Smagu būtų su juo pabendrauti, tik kad tingim, ar kaip čia.,  - pritaria mano  sumanymui tėvužis. – Vienas nedaug beišvaikščiosi,- ir persimesdamas ir į kitą regėjimą: - Gražiai dainavote. Regis, Giedrė jos vardas?. Na taip, Giedrė, - atsiminė tėvas ir matau, paėmė nuo sienos smuiką, kuris daug metų kabojo ant sienos prie priemenės durų.
        -Betgi, tėte,- sakei niekad, niekad. Tik vieną kartą ir temačiau smuikuojantį. Pakabinai smuiką ir paskui kas kiek beprašė, vis ne ir ne. Net nežinau, kur jis dingo.
          - Niekur jis nedingo.  
          - Taip ir maniau, – atėjęs pasakė Ypata.- Sapne kalbėtis su tėvu- laimė. O ką reiškia matyti, girdėti, kaip jis groja jo paties kažkada numestu smuiku? Atsiprašau, kad to nežinau. Dar mūsų sapnininkai neišvaikščioję taip, kad viską žinotume.
          - Ponas Ypata, čia ne  sapnas.
          - Žinau, kad čia ne sapnas, bet niekur kitur taip nebūna, kaip Radijo karietoje ir sapnuose. Reikia kažką daryti, kad suprastume, kokių žmogaus dvasios galimybių erdvėje esame. Pavadinti ją  „G“-26 yra viena ir labai  nesunku, o štai suvokti, pažinti šią erdvę - visai kita. Tai sunkiau negu išstudijuoti dviejų pasaulinių karų istoriją,.
        Tėvas pradėjo smuikuoti, o atskridęs Besparnis angelas, girdžiu:
               Ant tėvo dalgio ašmenų
               Aušra žėrėdavo, menu,-
ir man buvo suprantama, koks džiugus dalykas adventas. Širdyje lyg kažkas šaukė: juk tai adventas, tai šventė. Ir gal pirmiausia motinų šventė! Neprotinga būtų užsigipsuoti laukimu, užsidaryti kaip Egipto piramidėse susikaupime ir laukti gimimo. Ypatingai, jeigu žinai, kad gims Jėzus.
        - Grok, tėve. Ir linksmiau.
        Smagiai Žalioje Žolėje atsišaukia Ariadnė

                                  Sutvisko aplink
                                  Žaizdos užgijo. Šventė
                                  Keliauja širdies.

       - Ir nereikia diktato, – sujudau ir aš, - nereikia receptų, ką valgyti, ką gerti, kokias giesmes giedoti ir poterius poteriauti. Siela pati susiras. O Šklėriai? Pažiūrėkite, kokie jie, kai iš visur susirenka. Jie kaip šventė. Tik sodžius, o Europoje nesutelpa. Ar ne, Aste? Tavo akis šviežia, dar neapkrauta Šklėrių reginiais. Pasakyk, kaip jie atrodo, kuomet susirenka, kuomet jie šventėje...
     - Gerai pasakyta- nesutelpa Europoje. Antai už geležinkelio yra niemčių namai. Toliau, link Senovės- amerikono valdos. Yra Šklėriuose prancūzų sodyba. Tarp dviejų balų, ant kalno -čigonai.
Ir va kas dar,- peršaukdama tėvulio smuikavimą pasakojo Astė: - Nebūkite naivūs, kai jums rodys kelią pas vilkucus, batonėlius ar šarkynus. Šklėriuose reta šeima kurią  šaukia pavarde. Eikite ir sveikinkitės ten su Šiškevičiais, Akstinais, Kisieliais, Valentukevičiais, Kibirkščiais...
        -Ir va kas įdomu, ponai, - staiga nustojęs groti tyliai ir paslaptingai prabilo tėvas: - Šklėriai gyvena be išverstarankovių,. – bet po minutėlės nudžiugęs: - Šklėriai – be išverstarankovių!, -pašaukė laimingu, jaunu balsu, paleisdamas smagiai bėgioti stryką smuiko stygomis:        
                       Muzikantai, traukit smičių
                       Negailėsiu magaryčių.
        - Bet užtat jie turi Želigovskį, - leidęs truputį pasidžiaugti pasakė Ypata.
        - Tėvo muziką nutilo. Atsikėlė nuo klevo kulbės, smuiką pakabino ant sienos toje vietoje, kur jį prisimenu buvus vaikystėje: -Galbūt advente iš tikrųjų labai nereikia džiaugtis, - pasakė į nieką nežiūrėdamas ir jau atsigręžęs į  Ypatą;- Taip, pone. Šklėriai turi Želigovskį.
      - Atsiprašau, nenorėjau  įžaisti.
      - O ne! Manęs neįžaidėte. Man smagu, kad Šklėriai neužmiršo manęs ir, būnant kalėjime, suteikė generolo laipsnį ir Želigovskio pravardę. Negi manote, kad nenusipelniau?
       - O! dar kaip nusipelnėte. Vilniaus krašte ne tiek daug politinių kalinių, kurie lenkų teisti kalėti po 12 metų. Aš jumis didžiuojuosi, ponas Vincai.
       -Aš irgi, pone Ypata, kad neužmirštate Želigovskio. Maniau, kad gal tik kryžiai atsimena ir Šv. Kazimieras.
       Iš tėvužio pokalbio su Ypata, Astė suprato, kad dar šio krašto istorija jos neišstudijuota, dar reikės prie jos pavargti. Tačiau išgirdus apie kryžius, nepraleido progos pasireikšti ir pasakyti, kad net ir būdama miškuose, moka naudoti laiką ir išspausti iš jo net daugiau, negu atrodo, įmanoma. Jau anksčiau Tomas:
        - O ji mus tiktai aplenks.
        - Kas?
        - Astė. Nenustygsta. Atrodytų, nieko labai įdomaus nėra, nes miškų Lietuvoje daug. Kas trečias hektaras miškais užaugęs. Bet jai įdomu. Gal todėl, kad pirmą kartą.
- Kitą poną kad ir į Vatikaną išleisk- nieko įdomaus nepamatys. Net atėjęs prie popiežiaus,- pasakiau, o dabar vėl džiaugiaus numanydamas, kad  kažką įdomaus suradusi.
   - Ar jūs matėte kaip čia atrodo kryžiai? Sakyčiau, kad aukščiausi kryžiai būtent čia. O  Šv. Kazimiero- visų aukščiausi. Dažnas lyg kalavijas- su dviem skersiniais. Ir jie vadinasi Vytauto kryžiais. Vytautiniai, - dalijosi savo žiniomis Astė.
        Tėvas sugrįžo atgal į savo vietą ir ramiai, lyg nieko neatsitiko:
        -Teistų buvo daug. Turėjom Šv. Kazimiero draugiją. Teisė net už kryžių statymą. Po kelis mėnesius  išsėdėdavo kalėjimuose. Aš tai politinis, teistas  12 metų..  Eėė, žinau, kaip sunkiai mus kankino. Prie lenkų  buvo sunkiau gyvent, negu prie rusų. Pavardes keitė lenkindami, kad lietuviškumą sunaikintų. Bet va, sakau, Šklėriai neturėjo persimetėlių iš lietuvybės arba, kaip sakydavome- išverstarankovių.Net ir Želigovskį  dvylikai metų įkišo kalėjime, - šyptelėjo tėvas  ir: - Jeigu mokėtume stebėtis, tai pirmiausia reikėtų nusistebėti, kad Marcinkonių kraštas išliko lietuviškas. Randuotas, žaizdotas, bet išliko...
                                                      
                              Kas numazgos pavargusias kojas,
                              Paskendusias pančiuos minčių?
        - Ką sakai?
        -Tai ne aš, tėve.  Tai Gaudentas Cieksas apmąsto prieškalėdinį laiką.