Jis neturėjo veido.
Veidas neturėjo jo.
Jie susitikdavo tarp veidrodžių –
Abu kiek senstelėję,
Skubantys, pavargę.
Akimirkai viens kitą atpažindavo,
Kaip atpažįsta prekę
Iš barkodo.
Nusišypsodavo...
Kuris kuriam –
Nebuvo aišku.
Ir vėl ištirpdavo dienų,
Darbų kasdieniškų rutinoj.
Ir viskas buvo taip
Bedieviškai teisinga.
Jis neturėjo veido,
Veidas – jo.
Abu jie neturėjo nieko
Ir guodėsi gyvenimo
Žaidimais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
:
Sukurta: 2005-09-29 07:02:53
kažko dar tikisi abu
jei guodžiasi:)
Anonimas
Sukurta: 2005-09-28 19:22:44
labai subtilus ir įdomus, patiko. tik galėjai pateikt šiek tiek meniškiau nei paprastą pasakojimą :]
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-09-28 14:27:54
paslaptingas ;-)