Jis neturėjo veido.
Veidas neturėjo jo.
Jie susitikdavo tarp veidrodžių –
Abu kiek senstelėję,
Skubantys, pavargę.
Akimirkai viens kitą atpažindavo,
Kaip atpažįsta prekę
Iš barkodo.
Nusišypsodavo...
Kuris kuriam –
Nebuvo aišku.
Ir vėl ištirpdavo dienų,
Darbų kasdieniškų rutinoj.
Ir viskas buvo taip
Bedieviškai teisinga.
Jis neturėjo veido,
Veidas – jo.
Abu jie neturėjo nieko
Ir guodėsi gyvenimo
Žaidimais.